Su pavasariu

Legenda.

 Kažkada yra tekę girdėti legendą apie partizaną, kurio visą šeimą iššaudė o sodybą sudegino. Patį partizaną nušovę toje sodybvietėje. Nuo tada žmonės kalbėję, kad griuvėsiuose girdisi partizano armonikos garsai, kraupinantys savo liudna muzika.
 Šiandien bevartydamas knygelę radau labai jau panašią poemą apie šią legendą. Taigi:
Juozas Grušys- ŽILVINIS

Jį drąsų partizaną-
Seniai čekistai gaudė.
Sodybą jo sudegino
Ir tėvelius sušaudė.

Slaptai sode palaidojo
Jų kaulus iš degėsių.
Naktim atėjęs klaidžiojo
Ir verkė... Verkė dviese.

Jisai ir jo armonika,
Ištikimoji draugė,
Raudojo taip, lyg tonuose
Širdis jo būt įaugusi.

Ir sėdęs čia, ant kamino,
Pravirkdavo klavišais...
"Vaiduoklis!- žmonės praminė.-
Iš skausmo gal pamišo? "

Enkavedistai stengėsi
Pagaut, nušaut drąsuolį,
Automatu jis dengėsi,
Granatom... miškas-šuolis.

Užpuldavo prisėlinę,
Bet laimė jį globojo.
"Ir kulkos jo gal neima?"-
Taip dažnas pagalvojo.

Bet vienąsyk pritykoję
Nušovė jį stribukai-
Armonikos suklikusios
Melodija nutrūko.

Miške draugus nustebino
Raudos nutrūkęs aidas,
Sodybon atsiskubinę
Pamatė šiurpų vaizdą.

Enkavedistai buožėmis
Dar daužė jį, negyvą,
O žemė kraujo rožėmis
Žydėjo po alyvom.

Žudytojams atkeršijo,
Ir jį šalia tėvelių,
Kartu armoniką jo
Palaidojo sodelį.

Seniai jau nebestebina
Nugriuvus svirtis, vartai,
Nėra ir plytų kamino...
Bet girdisi dar kartais.

Melodija armonikos,
Naktim ir vėlų metą
Sodyboje klajojantį
Šešėlį vyro mato.

Daug kartų susirūpino
Milicija įširdus,
Bet baimė juos sukūprina,
Melodiją išgirdus.

Joje rūstus grūmojimas,
Kaip prakeiksmas, kerštas...
Pagauna baimė juos-
Net šiurpas kūną varsto.

Drebėdami jie sėlina,
Išgąsdinti vaiduoklio,
Baisu dar susivėlinus
Ir partizanų duoklės.

Lietuviams tos melodijos-
Rauda giesmės vaidilos-
Prieš kraugerį, kurs žudo juos,
Tauta į kovą kyla.

1951m.