Statistiniai duomenys
Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą - apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.[reikalingas šaltinis]Kovų pobūdis
Partizanus vienaip ar kitaip rėmė daugelis Lietuvos kaimo ir miesto žmonių[reikalingas šaltinis] bei Lietuvos katalikų bažnyčia. Jų kovų metai - vienas dramatiškiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos laikmečių. Kai kurie sovietiniai istoriografai XX a. 9-ajame dešimtmetyje bandė partizanų kovas prilyginti pilietiniam karui, tačiau pagrindinis gerai organizuotų partizanų armijos priešas buvo gausūs Raudonosios Armijos daliniai ir todėl to laikmečio kovos Lietuvoje prilygsta partizaniniam karui.
Istorikas, teisininkas ir publicistas B. Gailius savo knygoje „Partizanai tada ir šiandien“ (V. 2006 m.), rašo, kad "Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karas tikrai buvo. Būtent taip 1944-1953 metų įvykius leidžia suprasti sisteminė tarptautinės teisės normų ir doktrinos analizė. Tiesą sakant, ji net neleidžia įvykių aiškinti kaip nors kitaip. Šią išvadą patvirtina ir papildo oficialios Lietuvos pozicijos nagrinėjimas. Įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos ne tik pripažįsta partizanus teisėtais valstybės atstovais tarptautiniuose santykiuose (kariniame konflikte su Sovietų Sąjunga) – kariais savanoriais, bet ir suteikia jų vadovybei aukščiausius karinės ir politinės valdžios įgaliojimus okupuotoje valstybėje. Taip sukuriamas itin aiškus teisinis reguliavimas: 1944-1953 m. vyko karas su okupantu; partizanams vietos gyventojai turėjo paklusti, o sovietų nurodymų nevykdyti, kol tai nekėlė pavojaus jų gyvybei ar sveikatai…"
Ištakos
Partizaninių pokario kovų ištakos Lietuvoje susiformavo dar 1944 m. vasarą, kai Lietuvos laisvės armija (LLA) organizavo pasipriešinimą Raudonosios Armijos užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė Lietuvos kariai, Šauliai, LAF ir VLIK aktyvistai, Vietinės rinktinės nariai, represuotų ir ištremtų į Sibirą artimieji. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir mobilizacijos.Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kur buvo ženkli nacistinės Vokietijos žvalgybos Abvero įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - holokausto dalyviai, naikinę žydų tautybės asmenis. Tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais buvo apie 1 procentą[reikalingas šaltinis]. Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - stribais (rus. истребитель - naikintojas) arba skrebais. Partizanai nuo pirmų dienų susilaukė gausaus priešo atakų - sovietinio saugumo NKGB-MGB klastos, palaikomos generolo Vetrovo divizijų, ir vykdytos per savo agentus, siunčiamus partizanauti ir naikinti partizaninį judėjimą iš vidaus.
Pasipriešinimo struktūra
- Jūros sritis (iki 1948 – Vakarų Lietuvos sritis)
- Kalnų sritis (iki 1948 – Šiaurės Rytų Lietuvos sritis)
- Algimanto apygarda
- Dariaus ir Girėno apygarda (nepriklausė jokiai Lietuvos partizanų sričiai)
- Didžiosios Kovos apygarda
- Vyčio apygarda
- Vytauto apygarda
- Nemuno sritis (iki 1948 – Pietų Lietuvos sritis)
Kovų organizavimo etapai
Pradinis organizacinis partizaninio karo etapas
Šio etapo metu frontui atėjus į Lietuvą, 1941 m. LLA pagrindu įkurti ir pradėti dislokuoti pasipriešinimo daliniai miškuose, o taip pat pradėjo kurtis atskiros partizanų apygardos.
1944 m. birželio 24 d. paskelbtas gen. P. Kubiliūno pareiškimas dėl Apsaugos komandų (30-40 vyrų) prie apskričių vietos komendantūrų sudarymo; tuo legalizuotas balandžio mėn. pradėtas daugiau nei 20 tūkst. Lietuvos jaunimo savanorių, įsijungusių į Vietinę rinktinę savigynos kūrimas.
1944 m. liepos 9 d. vienintelis Lietuvoje likęs VLIK'o Karo tarybos narys gen. M. Pečiulionis per sukarintą pogrindinę organizaciją LLA ėmėsi organizuoti pasipriešinimą krašto okupacijai.
1944 m. liepos 17 d. Šiauliuose gen. M. Pečiulionis-Miškinis pasirašė direktyvą Nr 1: jei Raudonosios Armijos nepavyks sustabdyti, LLA karinėms pajėgoms įsakoma slėpti ginklus ir pereiti į pogrindį; liepos 20 d. įsakymu Nr. 21 LLA perskirta į 2 sektorius: veikiantį (VS ir organizacinį (OS) - rezervą, VS vadu paskirtas kpt. A. Karalius, LLA vado pavaduotoju - A. Eidimtas.
Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) etapas
1944 m. - 1946 m. partizanai stodavo į atviras kautynes su Raudonos armijos, MGB, stribų daliniais. Kovose žuvo apie 10 tūkst. partizanų. 1946 m. - 1948 m. miškuose buvo apie 4 tūkst. kovotojų už Lietuvos laisvę. [1]Šio etapo metu buvo atkurti koordinaciniai ryšiai tarp atskirų Lietuvos partizanų apygardų, tačiau judėjimo vadovybė skaudžiai nukentėjo dėl MGB agento J. Markulio-Erelio ardomosios veiklos. Vis dėlto J. Markulis gan greitai buvo demaskuotas.
1945 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės vls. Skardupių k. klebonijoje Tauro apygardoje įvyko steigiamasis Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) posėdis. Jame dalyvavo plk. L. Butkevičius-Luobas, kpt. L. Taunys-Kovas, kun. A. Ylius-Vilkas, ltn. V. Bacevičius-Vygandas, J. Pileckis-Brokas; komiteto sudėtis: pirm. L. Butkevičius, pavad. L. Taunys ir A. Ylius, nariai - V. Bacevičius, J. Pileckis, V. Radzevičius. Iškeltas tikslas - sutelkti visas pogrindžio jėgas nepriklausomai Lietuvos valstybei atkurti. Parengtas atsišaukimas į Lietuvos visuomenę. Spalio mėnesį LIK, entuziastingai besiplėtodamas, patyrė stiprų smūgį - areštuoti vadovai, kurie vėliau buvo sušaudyti.
1946 m. lapkričio mėn. įvyko Tauro apygardos vadų posėdis, kuriame dalyvavo A. Baltūsis-Žvejys, TA polit. sk. virš. A. Vabalas-Gediminas, rinktinių vadai, J. Lukša ir J. Markulis. Pripažintas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) vadovavimas partizanų veiklai, numatyta sušaukti visų Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimą (1947 01 18), kur būtų patvirtinti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) ir Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK)'o įkūrimo aktai. 1946 pab. VGPŠ būstinėje Vilniuje, Žygio g, įvyko 1-asis VGPŠ posėdis, kuriame BDPS atstovavo J. Markulis, VGPŠ - A. Kamarauskas-plk. Vytis, J. Lukša-Kazimieras, A. Zaskevičius-Tautvaiša; po posėdžio išleistas VGPŠ 1-asis įsakas, paruoštas J. Lukšos: patvirtintas Lietuvos padalinimas į 3 partizanų veiklos sritis ir patvirtinti jų vadai. 1946 gruodžio 28 d. sugretinę turimus faktus, J. Lukša, A. Zaskevičius ir B. Barzdžiukas suvokė, kad J. Markulis yra MGB agentas ir J. Lukša iš Vilniaus išvyko į TA pranešti apie J. Markulio išdavystę bei pavojų partizanų vadovybei.
1948 m. liepos 7-9 d. V. Vokietijos mieste Baden-Badene įvyko VLIK'o ir Lietuvos rezistencijos atstovų susitikimas, kuriame dalyvavo prof. J. Kaminskas, prel. M. Krupavičius, J. Brazaitis, V. Sidzikauskas, Tauro apygardos atstovas J. Lukša, J. Deksnys ir svečio teisėmis J. Pajaujis. Nutarta, kad Lietuvos laisvinimo kovai krašte vadovauja krašto rezistencijų apjungiąs organas, o užsienyje - VLIK'as ir ryšį tarp jų palaiko Lietuvos pogrindžio atstovas užsieniui. J. Deksnys įsipareigojo iki 1948 m. rugpjūčio 1 d. likviduoti BDPS užsienio delegatūrą. Vėliau J. Deksnys įkūrė Lietuvos rezistencinę santarą (LRS), kuri pretendavo atstovauti krašto pasipriešinimui užsienyje.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio etapas
Šio etapo metu atkurta visos Lietuvos partizanų sąjūdžio pasipriešinimo vadovybė, nes A. Baltūsio-Žvejo sudarytas BDPS Prezidiumas buvo visiškai sunaikintas. nežiūrint nuostolių ir skaudžių praradimų 1948 m. - 1953 m. miškuose tebekovojo apie 2 tūkst. partizanų.
1948 m. liepos 10-12 d. įkurta Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacija (VLKSO), kurios vadu išrinktas partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas, jo pavaduotojais tapo sričių vadai.
1949 m. vasario 22 d. Prisikėlimo apygardos (PA) štabe, Minaičių k., tarp. Baisiogalos ir Radviliškio, įvyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas, kuriame dalyvavo BDPS Prezidiumo pirm. J. Žemaitis-Vytautas, sekr. P. Bartkus-Žadgaila, visuom. dalies virš. J. Šibaila-Merainis, l. e. PL sr. vado pareigas A. Ramanauskas-Vanagas, ir tuometinis Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis, Vakarų Lietuvos sr. štabo virš. V. Gužas-Kardas, PA štabo virš. B. Liesys-Naktis.
Vengiant painiavos su MGB naudojamu BDPS pavadinimu, vasario 10 dieną organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS), patvirtinti J. Žemaičio ir P. Bartkaus parengto LLKS statuto projekto 1-asis ir 2-asis skyriai, vasario 16 d. pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, kad galutinis partizanų kovos tikslas - Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, apdovanoti nusipelnę kovotojai, apsvarstytos veiklos taktikos kryptys, ryšiai su užsieniu, veikla Klaipėdos krašte, priimtas kreipimasis į ginkluoto pogrindžio dalyvius, visus krašto gyventojus. J. Žemaičiui suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
Partizaninio judėjimo Lietuvoje sunaikinimo - vadovų žūties ir partizanų galutinio legalizavimosi etapas
Šio etapo metu žuvo pagrindiniai kovų sąjūdžio vadai, o eiliniai partizanai iš pogrindžio toliau pereidinėjo į legalų gyvenimą, kuriame taip pat kūrėsi slaptos rezistentinės ir disidentinės pogrindinės taikaus pasipriešinimo organizacijos.Juozas Lukša-Daumantas 1951 m. buvo dvigubo agento išduotas ir žuvo Lietuvos miškuose.
1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą.
Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai.
1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
1954 m. sausio 1 d. MGB duomenimis Lietuvoje veikė 142 partizanai, o 1955 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 51 partizanas.
1956 m. spalio 12 d. pagal čekisto N. Dušanskio planą Kaune suimtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1-asis pavaduotojas, LLKS GP vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, išduotas MGB agento Žinomo-Urbono; A. Ramanauskas sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d. (27) Vilniuje.
Pavienių partizanų priešinimosi etapas
1959 m. gegužės 4 d. Šilutės r. Kvėdarnos apyl. Buišių k. kautynėse su KGB agentais-smogikais žuvo Kęstučio apygardos partizanai: P. Oželis-Jaunutis ir F. Urbonas-Algirdas.1961 m. lapkričio mėn. išduotas buv. Kęstučio apygardos vado K. Labanausko, Kelmės r. Vėjų k. sužeistas kovoje su KGB smogikais, nusišovė paskutinis Birutės rinktinės partizanas E. Kmita.
1965 m. kovo 17 d. po apsupimo aptiktas slėptuvėje, kilus susišaudymui, nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Aukštaitijoje nuo 1946 m. - Antanas Kraujelis-Siaubūnas.
1965 m. liepos 6 d. po kautynių nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Žemaitijoje Pranas Končius.
Benediktas Mikulis slapstėsi miške iki 1971 m. ir buvo nuteistas keletui metų 1980 m.
Stasys Guiga-Tarzanas, paskutinis iki mirties nepasidavęs į nelaisvę okupantams Lietuvos partizanas, 35 metus slapstėsi Onos Činčikaitės sodyboje (Činčikų kaime, Švenčionių raj.), kur ir mirė 1986 metų žiemą.
Partizanų spauda
Visoje Lietuvoje yra žinoma daugiau nei 50 skirtingais tiražais (nuo keleto egzempliorių iki 5 tūkst.) leistų ir platintų partizanų laikraštėlių. Žinomiausi – „Aukštaičių kova“, žemaičių „Laisvės varpas“, dzūkų „Partizanas“, suvalkiečių „Laisvės žvalgas“. Paskutinis partizanų periodinis leidinys „Partizanų šūvių aidas“ leistas ir platintas 1957 m. Žagarės apylinkėse.Informacija iš ,,Vikipedijos"
studijavau, aiškinausi, galvojau, pergyvenau, parašiau vikipedijoje, bet dar daug kas neužpildyta...palaiminti taikdariai ir už kitus kritę
AtsakytiPanaikinti